Šitas klausimas toks senas kaip pats žmogus. Ir toks asmeniškas, kad nei viena teorija, nei vienas teologinis traktatas negali jo iki galo užpildyti. Nes kai apie tai mąstai ne teoriškai, o stovėdamas prie artimo žmogaus karsto, ar gulėdamas ligoninėje, kur viskas gali baigtis, žodžiai įgyja kitą svorį.
Religijos kalba apie amžinybę. Krikščionybėje – tai gyvenimas su Dievu, kur nebėra nei ašarų, nei skausmo, nei mirties. Bet ką tai reiškia? Ar tai kažkoks sodas su fontanais ir giesmėmis? Ar tai tiesiog buvimas šviesoje? Ar tai pasinėrimas į tokį pilnatvės jausmą, kur viskas pagaliau susijungia – ir meilė, ir ramybė, ir Dievas?
Evangelijose Jėzus nekuria smulkių vaizdinių apie pomirtinį gyvenimą. Jis kalba paprastai: „Mano Tėvo namuose daug buveinių.“ „Šiandien dar būsi su manimi rojuje.“ Jis neatsakinėja į visus mūsų „kaip? kur? kada?“ Bet Jis visada kalba apie buvimą kartu. Su Dievu. Su Tėvu. Su Meile.
Ir gal tai svarbiausia – kad po mirties ne laukia vieta, o santykis. Ne geografinis taškas, o būsena. Buvimas visiškai pažintoje šviesoje. Ir, jei gyvenime stengeisi eiti tiesos, gėrio ir atleidimo keliu – ten nebus baimės. Tik susitikimas. Tarsi galėtum pagaliau išgirsti tą balsą, kurį visą gyvenimą jautei per tylą.
O kas su tais, kurie klydo? Kurie skaudino, bėgo nuo Dievo, netikėjo? Čia prasideda paslaptis. Bažnyčia kalba apie skaistyklą, apie perkeitimą, apie Dievo teisingumą, bet kartu vis stipriau skamba ir viltis – kad Dievo gailestingumas didesnis nei mūsų supratimas apie teisingumą. Gal tai ne vienas sprendimas, o procesas – pažinimo, tiesos, šviesos, kuriame žmogus galutinai pasirenka: ar nori būti su Dievu, ar nuo Jo bėgti amžinai.
Ir vis tiek – nežinom. Ne iki galo. Nėra kam sugrįžus papasakoti. Ir gal tai – ne trūkumas, o dovana. Nes jei žinotume tiksliai, gal tikėtume ne iš meilės, o iš baimės. Gal nedarytume blogo ne todėl, kad mylime, o kad nenorime bausmės.
Gal Dievas tyli apie pomirtinį gyvenimą ne todėl, kad slepia, o todėl, kad kviečia pasitikėti. Lyg tėvas, kuris sako vaikui: „Laikyk mane už rankos, einam.“ Ir tu eini, net nežinodamas, kas už kampo. Bet jei jauti ranką – eini be baimės.
Kas iš tikrųjų laukia po mirties? Nežinau iki galo. Bet jeigu gyvenimas turi prasmę, jei meilė nėra atsitiktinumas, jei sąžinė kažką šnabžda ne šiaip sau – tai už visko stovi kažkas daugiau. Ir jei tas „daugiau“ yra Meilė – tai mirtis tėra perėjimas. Ne pabaiga. O grįžimas.