Šitas klausimas vis dažniau skamba ne tik tarp ieškančių žmonių, bet ir tarp tų, kurie jau kažkada tikėjo, bet kažkas pasikeitė. Gal skaudino kunigas. Gal atgrasė formalumas. Gal tiesiog Bažnyčios vaizdas, kurį matai viešoje erdvėje, nesutampa su tuo Dievu, kurį jautė širdis. Ir tada kyla natūralus klausimas: ar galima tikėti Dievu, bet netikėti Bažnyčia?
Jei nuoširdžiai – galima. Ir daug kas taip gyvena. Tikėjimas Dievu gali būti gyvas, gilus, net jeigu žmogus nejaučia ryšio su institucija, kurią vadiname Bažnyčia. Gal jis meldžiasi, padeda kitiems, jaučia Dievo buvimą – bet neina į mišias, nesijaučia priimtas, kartais net jaučia atstūmimą ar skausmą iš tų, kurie „atstovauja Dievą“. Tokia realybė egzistuoja. Ir jos nereikia nei smerkti, nei neigti.
Tačiau čia verta paklausti dar giliau: ką mes laikome Bažnyčia? Ar tai tik pastatas, hierarchija, taisyklės? Ar tai žmonės, kurie sėdi eilėse, kartais pavargę, kartais abejingi? Ar tai kunigas, kuris kalba pamoksle? O gal tai visi, kurie tiki – nesvarbu, kokie netobuli – ir bando sekti tuo pačiu Dievu?
Jei Bažnyčią suprantam kaip bendrystę, kaip dvasinį kūną, kuris jungia visus, ieškančius tiesos ir gyvenimo šaltinio – tada sunku tikėti Dievu visiškai vienam. Nes tikėjimas, kaip ir meilė, kviečia į santykį. Ir nors jis gali prasidėti vienumoje, jis trokšta būti dalijamasi.
Taip, galima kurį laiką eiti vienam. Kartais tai net būtina – kad atsigautum, kad susigrąžintum tikėjimo kvėpavimą, kad Dievas tau vėl kalbėtų be tarpininkų, be triukšmo. Bet ilgainiui širdis dažnai pradeda ilgėtis bendrystės. Ne būtinai institucijos, bet žmonių, kurie taip pat tiki, taip pat klysta, taip pat ieško.
Ir Bažnyčia – ne šventa dėl to, kad tobula. Ji šventa, nes ten ateina Dievas, net tarp netobulų žmonių. Net per kunigą, kuris nuvylė. Net per parapiją, kurioje jaučiasi šaltis. Nes tai ne žmonės šventi – tai Jis šventas.
Tad gal ne tiek reikia tikėti Bažnyčia, kiek leisti sau ieškoti Jo ten, kur Jis pažadėjo būti – tarp žmonių. O jei kol kas tai neįmanoma – Dievas niekur nedingsta. Jis ieško tavęs ne mažiau, nei tu Jo.
Ir gal vieną dieną, kai nieko nelauksi, ateis koks žmogus, pokalbis, giesmė ar gestas, kuris tau vėl leis sakyti: ne tik tikiu Dievu, bet ir pradedu pamažu tikėti, kad Jo buvimas tarp žmonių dar įmanomas. Net jei Bažnyčia skaudina – Dievas neišduoda. Ir Jis visada eina kartu. Net tada, kai eini toliau nuo visko.