Kartais ateina toks laikas, kai viskas viduje nutyla. Maldos, kurios anksčiau atrodė gyvos, pasidaro sausos. Mišios – kaip ritualas. Dvasinės knygos – kaip žodžių kratinys. Ir tas keistas tuštumos jausmas pradeda augti. Atrodo, lyg Dievas būtų pasitraukęs. Lyg būtų užsidaręs duris, neatsiliepia, nors tu beldi. Ką daryti tada, kai nebejauti Dievo?
Pirmas dalykas – nepradėti meluoti sau. Nepatogus jausmas nereiškia, kad tu prastesnis tikintysis. Net šventieji apie tai rašė – šventoji Teresė Avilietė, šventasis Jonas Kryžietis, Motina Teresė. Visi jie išgyveno laikotarpius, kai atrodė, kad Dievas dingo. Tai vadinama „dvasine dykuma“ arba „sielos naktimi“. Ir tai nėra bausmė. Tai – kelio dalis.
Labai svarbu atsiminti: jausmas, kad Dievas nutolo, dar nereiškia, kad Jis tikrai nutolo. Tai panašu į saulę už debesų – tu jos nematai, bet ji ten. Ne kiekvienas jausmas yra tiesa. Ir ne kiekvienas tylėjimas reiškia nebuvimą. Kartais Dievas pasirenka būti tylus, kad mūsų tikėjimas galėtų subręsti. Kad tikėtume ne dėl to, kad jaučiam, o dėl to, kad pasitikim.
Ką daryti? Pirmiausia – išbūti. Nelakstyti į visas puses, neieškoti greitų atsakymų, bet išbūti tame nejautime. Tyliai, sąžiningai. Kartais net be žodžių. Tiesiog būti Dievo akivaizdoje – kaip vaikas, kuris sėdi prie tėvo net jei šis nieko nesako.
Antra – neuždaryti širdies. Tęsti tai, ką darei: melstis, skaityti, dalyvauti bendruomenės gyvenime. Net jei tai atrodo beprasmiška. Nes būtent tuose mažuose, ištikimuose veiksmuose gimsta brandus tikėjimas. Tas, kuris žino, kad meilė – tai ne vien jausmas.
Trečia – kalbėti apie tai. Su dvasios vadovu, su draugu, su kuo nors, kas supranta. Kai ištari savo tuštumą garsiai, ji nebėra tokia baisi. O kartais – pradeda po truputį tirpti.
Ir dar viena mintis: net jei tu nebejauti Dievo – Jis jaučia tave. Net jei tu Jo nebegirdi – Jis vis tiek kalba. Gal per tylą. Gal per kitą žmogų. Gal per tavo paties ištikimybę. Dievas niekada nedingsta. Bet kartais Jis leidžia mums Jį ieškoti taip, kad atrastume naujai. Ne kaip patogų Dievą, kuris visada šalia, kai mums reikia. O kaip gyvą Dievą, kuris nėra mūsų kontrolėje, bet visada širdy.
Tylos metu auga šaknys. Ir galbūt būtent dabar tavo tikėjimas leidžia šaknis giliau, kad kažkada vėl galėtum pražysti. Tik palauk. Būk. Ir neužmiršk – tu ne vienas. Tą pačią tylą, tą patį dykumos vėją jau jutę daugybė prieš tave. Ir visi jie sugrįžo į šviesą. Tu taip pat.