Tikėjimas dažnai pristatomas kaip kvietimas, dovana, kelias. Bet štai mintis, kuri iškelia visai kitą klausimą: ar tikėti – tai įsakymas? Ne švelnus pasiūlymas, o reikalavimas? Ne galimybė, o pareiga? Klausimas, iš pirmo žvilgsnio skambantis provokuojančiai, bet jame slypi labai žmogiškas nerimas – kas iš manęs tikėjime reikalaujama?
Jei pažvelgtume į Šventąjį Raštą, atrastume daugybę vietų, kur tikėjimas atrodo ne kaip rekomendacija, o kaip būtinybė: „Tikėkite ir būsite išgelbėti“, „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“. Ir vis dėlto Dievas žmogui niekada negrūda savo meilės. Tikėjimas nėra verčiamas, jis siūlomas. Bet kažkur viduje vis tiek lieka klausimas – o jei nepatikėsiu? Ar būsiu atmestas?
Kai žmogus išgirsta žodį „įsakymas“, jis dažnai reaguoja gynybiškai. Įsakymai primena karinę tvarką, baudą, spaudimą. Bet gal verta permąstyti – o kas, jei šis „įsakymas“ yra ne prievarta, o kvietimas į gyvenimą? Lyg gydytojas, matydamas kenčiantį žmogų, sakytų: „Pasitikėk manimi.“ Tai irgi įsakymas – bet kylantis iš meilės. Ne iš kontrolės. O iš noro, kad gyventum.
Dievas, jei Juo tikime, nėra valdovas, kuriam reikia mūsų paklusnumo dėl savęs. Jis nėra egocentriškas monarchas, trokštantis susižavėjimo. Jis yra meilė. O meilė, jei yra tikra, negali nešaukti. Negali nešnabždėti: „Patikėk, kad aš esu. Patikėk, kad tu man rūpi.“
Ar tai įsakymas? Taip. Nes širdis negali likti abejinga, kai pajunta meilę. Tai vidinis įsakymas – ne iš išorės, bet iš vidaus. Tarsi gyvybės instinktas, kai skęstantis griebiasi rankos, kurią kas nors ištiesia. Niekas nepriverčia jo griebtis. Bet viskas jame rėkia: paimk!
Tikėti – tai ne formalumas. Tai drąsa. Nes tikėti reiškia atsiverti. Būti pažeidžiamu. Pripažinti, kad nesi visagalis. Ir tai labai sunku. Dėl to kai kurie tikėjimą supranta kaip spaudimą. Bet gal spaudimas atsiranda ne todėl, kad Dievas verčia tikėti – o todėl, kad mes bijome būti išgelbėti? Nes išgelbėjimas reiškia pripažinti, kad reikėjo gelbėtojo.
Taigi – ar tikėti tai įsakymas? Galbūt taip. Bet ne kaip reikalavimas iš viršaus. O kaip tylus balsas iš vidaus: gyvenk, kvėpuok, pasitikėk. Kaip širdies plakimas, kurio niekas neįsakė, bet kuris vis tiek plaka. Tikėjimas nėra kontrolės forma. Tai kvietimas į laisvę.
Ir galbūt didžiausias paradoksas tas, kad tik tada, kai pajunti laisvę netikėti, tikėjimas tampa tikras. Kai atsakai ne iš baimės, o iš ilgesio. Kai pasakai „taip“, nors galėjai pasakyti „ne“.
Toks tikėjimas net ir be įsakymo – tampa būtinybe. Ne prievarta. O gyvybės šauksmu.