Jei žiūrime iš klasikinės krikščioniškos teologijos perspektyvos, atsakymas būtų toks: Dievas sukūrė angelą, kuris vėliau savo laisvu pasirinkimu atsisakė gėrio ir tapo tuo, ką mes vadiname velniu. Kitaip tariant – Dievas nesukūrė blogio. Jis sukūrė laisvę. Ir per tą laisvę – kai kurie kūriniai pasirinko priešintis tam gėriui, kuriame buvo sukurti.
Velnias (arba Liuciferis) Biblijoje apibūdinamas kaip „šviesos angelas“, vienas iš galingiausių. Bet jo puikybė, noras būti „kaip Dievas“ (skamba pažįstamai, tiesa?) jį atitolino. Čia slypi paradoksas – blogis nėra kažkas „sukurta“. Blogis yra nebuvimas gėrio. Kaip tamsa – ne atskiras dalykas, bet šviesos nebuvimas.
Kodėl Dievas taip sukūrė? Kodėl nepadarė visų „gerais visam laikui“?
Būtent todėl, kad priverstinis gėris nebūtų meilė. Jei negali pasirinkti blogio – tavo gėris yra mechaniškas. O Dievui, bent jau pagal krikščionišką supratimą, meilė negali būti be laisvės. Nes meilė, kuri nėra laisva – tėra programa. Robotas gali „paklusti“, bet negali mylėti.
Tad ar Dievas sukūrė velnią? Ne. Jis sukūrė būtybę su laisva valia. Kaip ir žmogų. Ir kaip žmogus gali rinktis blogį, taip ir šviesos angelas pasirinko tapti tuo, kas dabar priešingas viskam, kas yra gėris.
Bet tada kyla dar sunkesnis klausimas – kodėl leisti tokiai būtybei egzistuoti? Kodėl ne tiesiog „išjungti“ ją?
O štai čia ir prasideda tikras filosofavimas. Gal todėl, kad tik tada atsiskleidžia, kas mes esame. Tik gėrio akivaizdoje blogis parodo savo tuštumą. Tik tamsoje išryškėja šviesa. Gal tai – egzistencinis išbandymas, kuriame žmogaus širdis tampa mūšio lauku tarp laisvės ir pagundos.
Ir vis tiek – kodėl Dievas nepadaro visko paprasčiau?
Gal todėl, kad tik ten, kur yra rizika, gimsta autentiška meilė. Tik ten, kur galima prarasti, galima ir laimėti. Tik ten, kur egzistuoja priešybė, pasirinkimas tampa tikras. Dievas, regis, nekuria to, kas lengva. Jis kuria tai, kas tikra.
Visa krikščionybė grindžiama viena idėja: kad blogis nėra paskutinis žodis. Kad net ir blogiausioje tamsos valandoje – per kryžių, per kančią, per išdavystę – gėris gali atgimti. Ir tai, kas buvo „prarasta“, Dievas perkeičia.
Velnias nėra Dievo kūrybos viršūnė. Jis – tik laisvės šešėlis. O meilė vis dar yra stipresnė.
Jei nori, galim šitą išplėtoti dar giliau – per Augustiną, Tomą Akvinietį ar net per moderniąją filosofiją. Arba galim tai išversti į vaikams suprantamą pasakojimą – priklausomai nuo to, kam nori panaudoti.