„Meilė visada reikalauja aukos“ – šiuos žodžius ne kartą kartojo šventasis popiežius Jonas Paulius II. Jis kalbėjo ne apie jausmingą, saldžią, atvirukuose piešiamą meilę, bet apie tą tikrą, gyvenimišką, kuri kartais reikalauja ne gėlių, o tylos. Ne dovanų, o kantrybės. Ne pažadų, o nuolatinio grįžimo – net kai norisi pabėgti.
Jo pontifikatas, prasidėjęs 1978-aisiais, sutapo su laikotarpiu, kai pasaulis keitėsi: griuvo sienos, keitėsi žmonių vertybės, į pirmą vietą ėmė kilti „aš“, o ne „mes“. O jis – tarsi stovėjo su ištiesta ranka ir sakė: meilė nėra tik apie jausmus. Ji yra apie pasirinkimą. Apie tai, ką darai, kai mylėti tampa sunku.
Jis pats tą meilę liudijo savo gyvenimu. Jaunystėje patyrė karą, neteko šeimos, išgyveno okupacijas, vėliau gyveno po nuolatinės grėsmės šešėliu. Ir vis tiek – visada liko su žmonėmis. Keliaudavo po pasaulį, kalbėdavo su minia, bet dažnai tiesiog sustodavo prie vieno žmogaus ir klausydavosi. Nes meilė, jo akimis, buvo ne apie „įspūdį“ – o apie buvimą. Apie tai, kad meilė matoma ne per gražius žodžius, o per tai, kiek esi pasiruošęs dėl kito atiduoti.
Auka nereiškia kažko herojiško. Kartais tai reiškia naktį nemiegoti prie sergančio vaiko lovos. Kartais – neišsakyti pykčio, nors jis dega krūtinėje. Kartais – išklausyti žmogų, nors jau šimtą kartą girdi tą pačią istoriją. Arba atleisti. Net kai neatsiprašė.
Jonas Paulius II kartą yra pasakęs: „Meilė nėra apie tai, ką gali gauti. Ji yra apie tai, ką pasirenki duoti.“ Ir būtent šitą sunkesnę meilės pusę jis vis primindavo. Kad meilė be pasiaukojimo – tai tik praeinantis jausmas. Kad mylėti – tai ne visada „gera“ ar „lengva“. Bet būtent dėl to – vertinga.
Šiandien, kai tiek daug santykių trupa dėl nepatogumo, dėl nuovargio, dėl to, kad „nebejaučiu to paties“ – jo žodžiai tampa dar aktualesni. Meilė, anot jo, yra ne tada, kai viskas lengva. O tada, kai pasilieki. Kai išbūni. Kai renkiesi kitą žmogų net tada, kai širdy ne orkestrai groja, o tiesiog tyla.
Jis tuo tikėjo ne todėl, kad buvo be galo romantikas. O todėl, kad pats žinojo – tik pasiaukojime gimsta tikras ryšys. Ne feisbuke, ne filmuose, o tikrame, kartais net kruviname gyvenime.
Ir būtent todėl jo mokymas apie meilę toks artimas: jis nesako, kad bus lengva. Jis sako, kad bus verta.