Daugelis žmonių, išgirdę žodį „Bažnyčia“, pagalvoja apie maldą, mišias, šventes, gal apie tylą ir žvakių šviesą. Bet Bažnyčios misija visada buvo daugiau nei tik pamaldos. Ji – ne tik apie sielos reikalus. Ji – ir apie duoną. Apie teisingumą. Apie žmogų, kuris stovi gatvės kampe su plastiko maišeliu, kuriame visas jo gyvenimas.
Skurdas – ne tik tuščia piniginė. Tai ir vienatvė. Ir jausmas, kad niekam nerūpi. Kad esi nematomas. Ir štai čia prasideda tikrasis Bažnyčios darbas – ne nuo sakyklos, o nuo rankų, kurios padeda. Nuo žvilgsnio, kuris mato. Nuo durų, kurios atsidaro žmogui, kuris jau seniai nebematė atvirų durų.
Kartais žmonės sako: „Bažnyčia turėtų rūpintis dvasiniais reikalais.“ Bet kaip kalbėti žmogui apie Dievo meilę, jei jis savaitę nevalgė? Kaip pasakoti apie gailestingumą, jei jis kasdien patiria panieką? Todėl Bažnyčia, jei ji nori būti tikra – ne popierinė ar iš marmuro – turi būti ten, kur skauda. Turi būti balsas tų, kurie negali garsiai kalbėti. Turi būti ranka tiems, kuriems niekas nebetiesia.
Popiežius Pranciškus ne kartą yra sakęs: Bažnyčia turi būti kaip karo lauko ligoninė – ne sterili institucija, o vieta, kur tvarstomos žaizdos. Ir tai matome visame pasaulyje. Bažnyčios atidaro naktines prieglaudas, maitina benamius, teikia nemokamą medicininę pagalbą, rūpinasi pabėgėliais, atveria seminarus žmonėms iš socialinio dugno. Lietuvoje veikia „Caritas“, „Maisto bankas“, parapijinės labdaros valgyklos – tylūs, bet tikri tikėjimo darbai.
Bet skurdas – tai ne tik fizinis badavimas. Tai ir neteisybė. Kai žmogus dirba nuo ryto iki vakaro, bet vis tiek neišgali išlaikyti šeimos. Kai moteris bijo kreiptis pagalbos, nes „taip čia visada buvo“. Kai vaikas neturi kompiuterio mokslams, nes „jo tėvai ne iš tų“. Ir Bažnyčia čia turi būti ne stebėtojas, o gynėjas. Ne nuošaly, o prieky.
Tai reiškia – nebijoti kalbėti. Nebijoti paklausti: kodėl yra taip, kaip yra? Ir ką galime padaryti, kad būtų kitaip? Nebijoti kartais pabūti nepatogiais. Nes Evangelija pati nebuvo patogi. Ji ėjo pas raupsuotuosius, nusidėjėlius, prie šulinio sėdinčias moteris. Ji griovė taisykles, kad atkurtų žmogų.
Bažnyčia šiandien turi progą vėl būti gyva. Ne tik šventoriuje, bet ir gatvėje. Ne tik per šventes, bet ir paprastą antradienį. Ne tik kalbėdama apie gėrį, bet ir tapdama tuo gėriu.
Galbūt tikroji šventovė šiandien – tai vieta, kur žmogui duodama lėkštė sriubos ir tyliai pasakoma: „Tu esi vertas. Tu esi mylimas.“ Ir gal tada, žingsnis po žingsnio, kartu pradėsime statyti pasaulį, kuriame mažiau vienatvės, mažiau bado, mažiau neteisybės.
Ir daugiau vilties.