„Jaunasis Mesijas“ (The Young Messiah, 2016) – kai Dievas dar klausia „kodėl?“
Ką reiškia būti Dievo Sūnumi, kai tau – septyneri? Ne mokyti minių, ne kentėti ant kryžiaus, ne daryti stebuklus – o tiesiog būti vaiku. Žaisti su kitais berniukais, stebėti pasaulį, jausti, kad kažkas su tavimi yra kitaip, bet dar nesuprasti – kas. „Jaunasis Mesijas“ yra ne tiek apie Jėzų kaip Mesiją, kiek apie Jėzų kaip vaiką, kuris pamažu atranda, kad yra daugiau nei tik Juozapo sūnus.
Režisierius Cyrus Nowrasteh adaptavo šį filmą pagal Anne Rice (taip, tą pačią – „Interviu su vampyru“ autorę) romaną Christ the Lord: Out of Egypt. Ir tai ne istorinis pasakojimas, o švelni, pagarbi, tačiau fikcinė interpretacija – kas būtų, jei mes galėtume bent akimirką įsivaizduoti, kaip atrodė mažojo Jėzaus kelias į savęs pažinimą?
Filme Jėzus (vaidina jautriai ir ramiai – Adam Greaves-Neal) keliauja su Marija (Sara Lazzaro) ir Juozapu (Vincent Walsh) iš Egipto atgal į Nazaretą. Kelyje jis stebi pasaulį – pilną neteisybės, smurto, baimės – ir tarsi jaučia, kad kažką turi padaryti, bet dar nežino ką. Jis mato mirtį. Jis mato žmonių skausmą. Ir pradeda kelti klausimus – kodėl aš matau tai, ko kiti nemato? Kodėl galiu daryti tai, ko negali kiti? Tai Jėzus dar ne kaip atsakymas, o kaip klausimas.
Įdomu tai, kad filmas niekada neperžengia ribos – jis nefantazuoja per daug, bet ir nebando visko aiškinti. Jėzus čia išlieka paslaptimi – net sau pačiam. Tai subtilus bandymas parodyti, kaip dieviškumas skleidžiasi per žmogiškumą. Marija – švelni, bet susirūpinusi. Juozapas – tylus, bet tvirtas. Ir aplink – romėnai, įtarimai, Erodas, persekiojimas… Tačiau viskas pateikta vaiko akimis – be politikos, be pykčio, su nuostaba.
Šitas filmas yra labai tinkamas jaunesniems žiūrovams – ne kaip sekmadienio mokyklėlės pamokėlė, o kaip tiltas į gyvą tikėjimą, kuris augina klausimus, o ne tik cituoja atsakymus. Jis nekalba sudėtinga teologine kalba, bet kviečia susimąstyti: o kaip jautėsi Jėzus, kai dar tik ėjo į tai, kas Jo laukė?
Verta pažiūrėti, nes kartais tikėjimas tampa per daug rimtas, per daug teisingas, per daug nutolęs nuo vaikiško žvilgsnio. O šiame filme Jėzus – ne abstrakti figūra iš ikonos, bet gyvas vaikas, kuris dar ieško Tėvo žvilgsnio. Ir tai gali būti labai artima kiekvienam, kuris ieško Jo ir šiandien.