„Religulous“ (2008) – kai netikintysis klausia taip garsiai, kad net tikintysis turi susimąstyti. Šitas filmas – tai ne meditacija, ne malda ir ne tyli kelionė po šventoves. Tai provokacija. Ir sąmoningai. Amerikiečių komikas ir publicistas Bill Maher, garsėjantis savo kandžia, kartais net šiurkščia kritika, nusprendė pakeliauti po pasaulį ir paklausti tikinčiųjų: „Ar jūs tikrai tuo tikite?“
Jis kalbasi su kunigais, rabinais, mokslo žmonėmis, gatvės pranašais, paprastais tikinčiaisiais ir net su tais, kurie sako, kad jie patys yra Mesijas. Ir daro tai ne taip, kaip žurnalistas. Jis klausia iš šono, iš šalies, kartais su sarkazmu, kartais – nuoširdžiai. Bet svarbiausia – klausia. Ir tai jau savaime yra nepatogu.
Religulous – žodžių religious (religingas) ir ridiculous (juokingas, absurdiškas) žaismas. Taigi jau pavadinimas kviečia ne į dialogą, o į susidūrimą. Bet šiame susidūrime glūdi tai, ko kartais pasigendame ir tikinčiųjų aplinkoje – drąsa pripažinti, kad turime ne visus atsakymus. Ir kad kartais tikėjimas virsta papročiu, nuomone, netgi – keistoku įpročiu, kurio net nebemokame paaiškinti.
Filmas tikrai nėra subalansuotas. Jis nestovi vidury. Jis eina iš krašto, ir tuo rizikuoja. Maher nėra suinteresuotas parodyti tikėjimo grožį ar gilumą – jis ieško, kur jis trapus, nelogiškas, kur virsta politika, pinigais, agresija. Ir kai kur pataiko. Kai kur – šaudo į savus. Bet esmė ne tai. Esmė, kad tai vienas iš tų filmų, kurio metu norisi atsakinėti garsiai – „Palauk, tai ne taip!“, „Tu nesupranti!“, „Bet Dievas – ne tai!“ Ir būtent tada supranti, kad filmas pataikė į jautrią vietą.
Įdomus faktas: daugybė filmui kalbintų tikinčiųjų vėliau atsiėmė savo dalyvavimą, nes nesitikėjo, kad jų žodžiai bus pateikti taip. Ir tai kelia klausimą – ar mes, tikintieji, iš tikrųjų pasiruošę būti paklausti?
Tai nėra ramus vakaro seansas. Tai veidrodis, kuris tave erzina. Bet jei žmogus tiki Dievu – ar jis neturėtų būti pasiruošęs ginti savo tikėjimo ir nebijoti klausimo? Galbūt Maher stilius aštrus, bet klausimas – tikras: ar mes tikime tuo, ką sakome? Ir kodėl?